#20. Bon Iver – Bon Iver, Bon Iver

Žanrai: Indie Folk, Art Pop

#19. The War on Drugs – Slave Ambient

Žanrai: Indie Rock, Indie Folk, Shoegaze, Ambient

#18. The Miserable Rich – Miss You in the Days

Žanrai: Contemporary Folk, Chamber Folk

#17. Oneohtrix Point Never – Replica

Žanrai: Plunderphonics, Glitch, Ambient

#16. The Antlers – Burst Apart

Žanrai: Indie Rock, Slowcore, Art Rock, Dream Pop

#15. tUnE-yArDs – w h o k i l l

Žanrai: Indie Pop, Art Pop, Experimental

#14. Аукцыон – Юла

Žanrai: Avant-Folk, Art Rock, Avant-Garde Jazz, Progressive Rock

#13. Lazuli – (4603 Battements)

Žanrai: Progressive Rock, Symphonic Prog

#12. The Black Keys – El Camino

Žanrai: Garage Rock Revival, Blues Rock, Indie Rock

#11. The Psychic Paramount – II

Žanrai: Psychedelic Rock, Noise Rock, Space Rock

#10. Kate Bush – 50 Words for Snow

Žanrai: Art Pop, Ambient Pop, Dream Pop

#9. PJ Harvey – Let England Shake

Žanrai: Indie Folk, Chamber Pop, Art Pop

#8. La Dispute – Wildlife

Žanrai: Post-Hardcore, Screamo

#7. Matana Roberts – Coin Coin Chapter One: Gens de couleur libres

Žanrai: Avant-Garde Jazz, Free Jazz, Spoken Word

#6. St. Vincent – Strange Mercy

Žanrai: Indie Pop, Art Pop, Noise Pop, Progressive Pop

#5. Wild Beasts – Smother

Žanrai: Indie Pop, Art Pop, Dream Pop

#4. The Roots – undun

Žanrai: East Coast Hip Hop, Conscious Hip Hop, Miodern Classical

#3. The Field – Looping State of Mind

Žanrai: Minimal Techno, Ambient Techno

#2. Steven Wilson – Grace for Drowning

Žanrai: Progressive Rock, Art Rock, Jazz-Rock

#1. Amplifier – The Octopus

Žanrai: Progressive Rock, Alternative Rock, Psychedelic Rock

Verti paminėti albumai;

Human Eye – They Came From the Sky

Chapel Club – Palace

Colin Stetson – New History Warfare Vol. 2: Judges

Destroyer – Kaputt

Radiohead – The King of Limbs

Tai tiek šiam kartui, būtų įdomu išgirsti ir kitų nuomones;
See ya.

Kartais sedžiu ir mąstau, o kas gi, yra ta muzika. Ar tai yra kazkoks garsų bei balsų mišinys sudėliotas bet kaip, verčiantis jausti pyktį ar tiesiog nepasitenkinimą? Ar tai yra melodijų bei harmonijos tarp instrumentų darinys verčiantis susimąstyti, pajusti vieną ar kitą jausmą, galbūt prisiminti kažką? Atrodo, kad neaišku, nes visi turi savo nuomonę, o mano nuomonė jau yra mano nuomonė, taip, kad šį kartą gal į ją nesigilinkim, tuo ‘KAS YRA MUZIKA’ klausimu.
Taigi įsijungiau šio prancūzų “genijaus” darbą Requiem, nežinodamas ko tikėtis ir išgirdau tai ką tikėjausi kada nors apskritai išgirsti. Apsakyti būtų galima keliais žodžiais, bet paaiškinisu paimdamas gyvenimiškesnę situaciją.
Sakykim, aš esu jūsų draugas, ar pažystamas, paskambinu jum ir sakau, lyg pamišęs, kad turiu jums kai ka neįtikėtino parodyti, kažką, kas, tikriausiai, pakeis muzikos veidą, galbūt net visam laikui. Na jūs ateinat pas mane į namus, mano veide toks nemalonus pasitenkinimo ir nekantravimo jausmas. Neleidęs net batų nusiimti aš jus tempiu į savo kambarį antrame aukšte. Ten, ant juodos, bjaurios komodos guli radija ir mažytis kasečių grotuvas, skirtas pokalbiams įrašinėti ir dvi kėdės. Ant vienos pasodinu jus, prie kitos atsisėdu aš. Paklausiu ar pasiruošę esate ir nespėjus jums atsakyti, jau lenkiuosi prie radijo ir kasečių grotuvo. Ką jūs tuo metu pagalvotumėte? Na jis tikriausiai kažką įrašė ir nori parodyti. Arba ne. Ir tada aš pradedu junginėti radiją, tai ten tai ten ir naudoti kasečių grotuvą, kažkokių japoniškų žodžių pilną, ir taip daugmaž pagal kažkokį labai išretėjūsį ritmą, kaip ir kažkaip simetriškai. Po 15 minučių jums visa tai labai jau atsibodo ir stojatės eiti, bet aš sakau, kad dar nė pusės nebaigiau.
Na, manau supratot ką bandau pasakyti. galbūt kažkuriem visa tai ir patiktų, na pavyzdžiui man pačiam tai būtų linksma jūsų vietoj, nežinau. Bet esmė tame, kad šitame albume nėra tokios kaip muzikos, yra tik tam tikra simetrija išdėlioti garsai iš radijos ir retkarčiais įsiterpiantys prancūzais, kažką šnekantys, labai įsijautę.
Na, viską apibendrinus, sunku kaip ir kažką išskirti, nes viskas labai panašiai skamba, ir jei visa konkrečioji ar tai… cementinė muzika tokia pati, tada aš kaip reikiant nusivylęs. Bet, žinoma, dėl vieno albumo negalima spręsti apie žanrą. Ne viskas taip ir jau blogai, buvo visai įdomių vietų ir viena vieta ,kuri pralinksmino Sanctus darbe, įsivaizdavau kad klykauja ir burnoja, tas žmogelis ant viršelio. Visai linksma, bet tikrai neverta gaišt laiko.

Įvertinimas: Tvirtas ir bjaurus 25.

Išleidimo data: 2000 Spalio 3
Muzika: Experimental, Electronic, Art Rock
Trukmė: 46:57
Dainų sąrašas:
1. Everything in its Right Place – 4:11
2. Kid A – 4:44
3. The National Anthem – 5:51
4. How to Disappear Completely – 5:56
5. Treefingers – 3:42
6. Optimistic – 5:15
7. In Limbo – 3:31
8. Idioteque – 5:09
9. Morning Bell – 4:35
10. Motion Picture Soundtrack – 6:59

Grupei prireikė gerų trijų metų, kad jie man pagaliau pradėtų patikti, ir tai prasidėjo nuo vienos dainos, kuri ligi šiol yra viena mano mėgstamiausių, tai Go to Sleep (iš albumo Hail to the Thief). Prieš tai aš jų nemėgau ir galvojau kad niekada jų nepamėgsiu, bet taip jau viskas suėjo, kad jie tapo mano mėgstamiausia grupe iki šių dienų.
Matyt dar tais laikais, kai išėjo Radiohead labiausiai atpažystamas albumas OK Computer visiem toks posūkis į Kid A turėjo atrodyt ypač keistas. Didelė dalis fanų galbūt netgi atkrito. Nuo alternatyvaus roko kuris girdimas OK Computer į garsų ir įvairenybių liūną albume Kid A. Staigus perėjimas iš stiliaus į stilių privertė vienus eiti ieškotis kažkokios kitos grupės, galbūt panašios į ankstenę Radiohead muziką, o kitus trisdešimt kartų perklausyt Kid A, kad suprastų kas čia po velnių dedasi. Taip pat toks ėjimas galėjo pritraukti pašalinius, kurie kaip tik tokios muzikos ieško.
Kad ir kaip ten bebūtų, šis albums man yra žiemos albumas, ir niekaip kitaip. Kadangi žiema pas mus jau kaip ir prasidėjo, tai pasirodė kaip tik tobulas šansas apie šį albumą pašnekėti.
Viskas prasideda nuo minkšto, bet šalto elektroninio sintezatoriaus ir Yorke’s aukšto vokalo, kuris po to būna laužomas elektronikos ir keičiamas į neatpažystamą. Everything In Its Right Place klausosi gan nesunkiai, po to iš kart peršokama į albumo pavadinimo dainą – Kid A, kur netikėtai ir girdisi neatpažystamas vokalas. Ir visas albumas eina šitaip – netikėtai. Vienas kūrinys po kito ir tu jau nebesupranti ar vis dar tas pats albumas groja,ar netyčia įsijungė shuffle. The National Anthem yra ilgas avant-gardinio džiazo ir alternatyvaus roko padarinys, How to Disappear Completely yra kraupi, asmeniška baladė. Treefingers yra grynas ambient darbas. Optimistic kažkiek primena labiau populiarūjį roko stilių, bet vis tiek turi kažką, kuo paprastu tikrai nepavadinsi. In Limbo yra tas pats šaltumo įsikūnijimas. Idioteque primena šokių muziką, maišytą su IDM bei eksperimentalizmu. Morning Bell skamba labai prislėgtai, o paskutinė daina pereina į kažkokį minimalizmą.
Šiame albume galima pamatyti viską, ką grupės nariai norėjo išbandyti, viską kas susikaupė per tuos nelaimingus metus populiariosios scenos viršūnėje. Atrodo lyg ir didelis albumas su daug įvairovės, bet čia gi dar ne viskas, yra ir, galima sakyti, antra dalis, tai albumas pavadintas Amnesiac (bet apie jį gal kada nors kitą kartą).
Man asmeniškai, In Limbo yra viena geriausių visų laikų dainų, nes jinai mane priverčia prisiminti kažkokią vietą kurioje niekada nebuvau, tokia šalta ir mistiška, kad negaliu jos taip dažnai klauyt. Žinot kaip būna, kai daina tokia stipri, kad jos neina tieisog įsijungt ir klausyt.
Na, viską apibrėžiant, tikrai įdomus albumas vertas bent jau išbandyti, kad ir kokią muzikos pusę pripažystat. Juk gi ne pilnos 50 minučiu jūsų laiko tikrai nenužudys.

Geriausios: Everything In Its Right Place, Kid A, How to Disappear Completely, Optimistic, In Limbo, Idioteque, Morning Bell.
Motion Picture Soundtrack man nepatiko.

Įvertinimas: 93

Išleidimo data: 2008 Rugpjūčio 26
Muzika: Indie Rock, Indie Pop, Chamber Pop
Trukmė: 41:45
Dainų sąrašas:
1. Tomorrow Goes Away – 1:29
2. Trashcan – 3:37
3. People C’mon – 3:26
4. House Built For Two – 5:48
5. Strange Vine – 4:09
6. Streetwalker – 4:11
7. People, Turn Around – 5:01
8. Parade – 3:04
9. Bleeding Bells – 2:47
10. Children – 5:33
11. Ode To Sunshine – 3:45

Nueini į pigių rūbų parduotuvę net nežinai pats kodėl. Randi kelias poras kojinių, paimi, kepurę padraskyt sode, dar kokį šūduką ir jau ruošies išeiti, bet kažkas iš drabužių krūvos apačios, purvinas ir pamirštas patraukia tavo akį. “Kas tai?” – pasakai sau mintyse, o galbūt ir senai, storai pardavėjai girdint. Pasidedi savo šūdukus ant žemės ir ištruki tą daiktą iš krūvos apačios, pasirodo tai marškinėliai. Nuvalai kažkokią neaiškią dėmę, pasirodo čia nieko neužrašyta ir tada atsimeni kad tau visai reiktų tokių taigi pasiimi ir tai. Grįžti namo, išskalbi viską kartu su kitais purvinais drabužiais ir kabini viską džiovinti. O štai ir tos kojinės, o štai ir tas šūdukas, bet nerandi kepurės, tada suvoki kad matyt ją pametei, susinervini, piktai pagriebi marškinėlius ir pastebi kad kitoj jų pusėj (kuri pasirodo esanti priekis) užrašyta “I have a Boner in my pants” ir iš kart pakyla nuotaika.

Minėtinos:
Tomorrow Goes Away
People C’mon
House Built For Two
Parade

Balai: 90

Hefner – Fidelity Wars

Išleidimo data: 1999 Liepos 12
Muzika: Indie Pop, Indie Rock, Twee Pop
Trukmė: 45:08
Dainų sąrašas:
1. The Hymn for the Cigarettes - 3:54
2. May God Protect Your Home - 4:02
3. The Hymn for the Alcohol - 3:43
4. I Took Her Love for Granted - 2:35
5. Every Little Gesture - 4:05
6. The Weight of the Stars - 2:57
7. I Stole a Bride - 5:24
8. We Were Meant to Be - 4:03
9. Fat Kelly’s Teeth - 5:42
10. Don’t Flake Out on Me - 4:54
11. I Love Only You - 3:51

Buvo sunku nusakyti koks čia bus albumas ar ką jis man atneš savo natom ir visa kita ką jis turi. Na, šis albumas yra apie meile ir mergas. Skamba gan stereotipiškai ir nuobodžiai, bet čia žodžiai parašyti taip kad man dėjo per širdį, nors kitiem šios dainos atrodytų galbūt juokingos. Lyrikai tokie paprasti bet tuo pačiu ne, bet nuostabūs. Muzika gan paprasta, bet taip pat sueinanti neblogai. Žodžiu jei patinka mergos ir esi dvipusiškos nuomonės apie meilę, šis albumas tau. Net E merginoms galėtų patikt tokie žodžiai, kaip sakant tarp mūsų draugų.

Minėtinos:
The Hymn for the Cigarettes
May God Protect Your Home
I Took Her Love for Granted
The Weight of the Stars

Valai: 90

Išleidimo data: 1993 Rugsėjo 27-a
Muzika: Neo-Psychedelia, Psychedelic Folk, Dream Pop
Trukmė: 51:36
Dainų sąrašas:
1. Fade Into You – 4:55
2. Bells Ring – 4:32
3. Mary of Silence – 6:02
4. Five String Serenade – 4:24
5. Blue Light – 5:10
6. She’s My Baby – 4:25
7. Unreflected – 3:42
8. Wasted – 5:31
9. Into Dust – 5:36
10. So Tonight That I Might See  - 7:19

Taigi po… belekiek savaičių ir mėnesių pertraukos tęsiu savo paipaliones naujoje formoje ir bla bla bla.
Na, kaip aš mėgstu daryti, išsirinkau šį albumą dėl jo viršelio, man jis patinka. Pirma daina irgi pagavo ir net pagalvojau, kad bus visai geras darbas, bet deja. Iš kart nuo pirmos dainos ėjo did monotoniškumas bei nuobodžios, minkštos melodijėlės bei vokalas. Moteriškas vokalas. Geras vokalas, už ką dedu pliusą, nes be vokalo būtų prasčiau nei yra. Nėra ko ir tikėtis, gi gerą akustinį albumą išgauti nėra lengva, nors šis nėra prastas varijantas. Galų gale, kai jau beveik pamiršau visą šį darbą išdygo Into Dust. Matyt viena gražiausių dainų kokias tik esu girdėjęs, vien dėl jos balas pakilo tikrai neblogai. You’re lucky this time.

Minėtinos:
Fade Into You
Into Dust

Balai: 71

The Dream Syndicate – The Days of Wine and Roses

Išleidimo data: 1982 Spalio 28-a
Muzika: Jangle Pop, Alternative Rock, Paisley Underground, Post-Punk
Trukmė: 42:33
Dainų sąrašas:1. Tell Me When It’s Over – 3:32
2. Definitely Clean – 3:30
3. That’s What You Always Say – 3:13
4. Then She Remembers – 4:07
5. Halloween – 6:10
6. When You Smile – 4:15
7. Until Lately – 6:50
8. Too Little, Too Late – 3:27
9. The Days of Wine and Roses – 7:34

Nežinojau ko tikėtis iš Paisley Undergound albumo, nes net neįsivaizdavau kas tai. Bet greitai supratau kas tai per “stilius”, bent jau daugmaž. The Days of Wine and Roses skamba kaip R.E.M., tik geriau, bent jau mano nuomone. Čia klausytis buvo įdomu, truputis noise, truputis to truputis to, matomai pastangų nepagailėta, arba, žinoma, šviežio talento ar kažko panašaus. Vis vien albumas kiek tai nubluko dėl savo neaiškumo, kažkuria prasme, o kuria, nė pats nežinau. Žodžiu, rekomenduoju, Taškas. Krč rašyt nebemoku.

Minėtinos:
Tell Me When It’s Over
Halloween
When You Smile

Balai: 84